2 skyrius: Tos keistos keistenybės!

Tai va jau iškepiau ir antrą skyrių. O štai daina kuri padėjo man rašyti, bet jau pradžia šio skyriaus:

http://www.youtube.com/watch?v=ZPPdetZTOx0&ob=av2n
___________

Vasara prabėgo labai greitai, nieko doro per ja nenutiko, beveik visa laiką prasedėjau namie, nes po to įvykio kai Džeikas susilaužė ranka, visi beveik nebendravo su manimi. Vis tiek koks skirtumas, pats kaltas kad pasipainiojo mano kelyje kai aš buvau supykus. Matot kai aš supykstu atsitinka dar vienas keistas dalykas, mano kraujas tarsi užverda, atrodo lyg kažkas iš vidaus mane kaitintu iki aukščiausios temperatūros, tada aš pasidarau pilna jėgų ir net vos suvaldau save. Šitas dalykas ir pildo mano keistumu sąrašą.
Taigi per vasara pas mus labai dažnai lankėsi tėvas, nesupratau kodėl, bet vos tik jis atvažiuodavo aš arba užsitrenkdavau duris, (dėkoju Dievui, kad yra toks daiktas kaip užraktas) arba išeidavau ir namu su Blusių. Ai tiesa pamiršau pasakyti tas Blusius yra pilkas nutriušęs katinas, jis pas mus atklydo praeitą vasarą, kadangi jis labai prisirišo prie manęs mes jį pasilikome, tai gi yra dar viena super bėda be tos kad aš tapau labdaros objektas, KAIP AŠ PALIKSIU BLIUSIŲ VIENA SU MAMA VISIEMS MOKSLO METAMS???
Visa vasara laužiau galva kai ji man ten slapta nusigabent, bet tai tiesiog neįmanoma, jei vesčiau jį lagamine, (pirma dar klausimas kaip aš ji ten įkiščiau) jis išprotėtu, nes jis vienoj vietoj ilgai išbūt negali. Fuck, fuck, fuck kokia sumauta padėtis!
Na ką gi koks skirtumas Blusiukas ištvers, juk aš arba pabėgsiu arba busiu išmesta iš tos mokyklos.
Na štai jau išaušo rugpjūčio 29 diena, 2 dienos iki keliavimo į ta kaleimą, šendien teks krautis lagaminus, nes jei nepradėsiu krautis dabar, paskutine akimirka teks visa grusti į lagaminus, taip visad būna. Na ką išsiritau iš lovos ir nuėjau į vonia, susidūriau akistata su veidrodžiu ir net spygtelėjau. Atrodžiau žiauriai, plaukai suvelti, paakiai ir taip būna pas mane juodi, tai dabar buvo dar juodesni, nes vakar tingėjau nusipraust. Tai gi nusprendžiau diena pradėti dušu. Maudžiausi gal koki pusvalandį jei neilgiau, pagaliau išsimaudžius greit apsirengiau mėlynus šortukus ir balta laisva bliuskutę, akis perbrėžiau juodu pieštuku, šiek tiek pudros ir baigta, plauku nedžiovinau, nes vasara jie patys greitai išdžiūsta. Staiga pažvelgiau į laikrodį 13:25.
- O velnias, po 5min turiu pasiimti dokumentus iš senos mokyklos, - šaukiau bėgdama į pirmą aukšta. - Mama, kodėl manęs neprikėlei? - rėkiau spirdamasi į basutes ir ieškodama rankinuko. - Bloody hell, kur mano piniginė?
Greit viska susiradus išbėgau iš namų. Gerai, kad senoji mokykla buvo netoli, todėl atlėkiau per 10 minučių, vėlavau tik 5 minutes. Pasibeldusi įvirtau į pavaduotojos kabinetą. Ji mane nužvelgė savo paniekinamu žvilgsniu ir tarė:
- Panelė Džiulija Wudens, galvojau jau visai nepasirodysite. - paniekinamu balsu tarė jis. - Sėskis, - parodė į kėdę priešais jos stalą.
- Tai ne aš geriau pastovėsiu. - atkirtau.
- Na kaip norite, jūsų dokumentai beveik paruošti, tik reikia jūsų parašų, - išdėliojo popierius ant stalo priešais kėdę kurioje turėjau sėdėti. - Jūsų parašu reikės čia, čia ir čia na ir dar čia.
Aš pagaliau supratus, kad nieko nebus, atsisėdau ant tos kedės ir pradėjau pasirašinėti visur kur ji man parodė. Pagaliau viska pasirašius visus lapus ji man padavė dokumentus kurių man reikėjo.
- Ačiū, - atsainiai padėkojau ir išėjau iš tos gyvatės kabineto, neveltui ja vadinu gyvate, juk ji taip ir atrodo, tokia ilga, visada rengiasi labai keistai ir jos plaukau buvo anglies juodumo, tesėsi iki pečiu ir buvo žiauriai tiesus. Burrr purto mane nuo jos, fu nemėgstu gyvačių.
Taigi pagaliau išsinešdinus iš tos mokyklos, nusprendžiau užsukti į kokia kavinę. Užsukau į pirma pasitaikiusia ir užėjusi ieškojau vietos kur būtų galima atsisėsti, ir štai man nuskilo stalelis su dviem vietom prie lango buvo tuščias. Aš nuėjau prie jo, padavėja iš karto atnešė meniu ir aš pradėjau rinktis.
- Jau išsirinkote? - paklausė vėl priėjusi padavėja.
- Taip, prašau man graikišku salotų ir atsigerti apelsinų sulčių.
- Gerai, tuoj bus. - pasakė ir nuėjo.
Aš pradėjau dairytis po kavine ir staiga pamačiau kaip įeina Džeikas į kavinę, jis iškarto pamatė mane ir pradėjo eiti mano pusėn. Aš į ji žiūrėjau ir vos nesusijuokiau, dėl jo kvailo aprašinėto gipso ir jo kvailo smailo. Kad nors aš jam ir sulaužiau ranka jis ant manęs nepyko, ot kvailys, ir aš tai jaučiau, nemoku to paaiškinti bet jaučiau, aš dažnai jaučiau kaip žmonės jaučiasi ir tai buvo dar viena mano keistenybė.
- Sveika Džiul, galiu prisėsti.
- Labas, tai aišku, kad gali,- atsakiau ir pasistengiau nusišypsoti.
- Tai kaip laikaisi? - paklausė sėsdamasis.
- Puikiai neskaitant, to kad išvažiuoju po dviejų dienų initernatinę mokykla. O kaip tu? Kaip ranka?
- Ką? Kodėl? Gerai viskas po senovei, viskas su ja gerai, ryt jau nuims gipsą.
- Tėvukas, taip nusprendė. Šaunu.
- A nuo kada tavo tėvas tavimi rūpinasi? Galvojau jūs nebendraujat.
- Aš ir taip galvojau, kol jam čia taip staigiai aš neparūpau.
- Kaista, keista.
- Pritariu visu šimtu procentu.
Džeikas iškėlė sveika ranka ir pakvietė padavėja, girdėjau kaip jis kažką užsisako, bet aš susimasčiau, kad tikrai keista, kad tėvui čia taip staigiai parūpau.
- Ką tu užsisakei? - nutraukė mano mintis Džeikas.
- Salotas graikiškas.
- Kaip tau jos skanios aš nesuprantu, - nutaisęs kvaila mina jis žiūrėjo į mane.
- A vat taip ir skanios, - parodžiau liežuvį ir nusijuokiau.
Taip mes bendravom pora valandų, kai aš prisiminiau, kad man reikia krautis lagaminus. Susimokėjom sąskaita ir išėjom iš kavinės.
- Gal tave palydėti? - paklausė jis.
- Ne, ačiū nereikia. Na tada iki kito susitikimo nesvarbu kada jis bus, - nusijuokiau liūdnai ir apkabinau jį.
- Viso, pasiilgsiu tavęs, - pasakė jis tyliai ir mes nuėjome abu į savo puses. Beveik priartėjus prie namu pamačiau kieme stovinčia juoda mašina tamsintais stiklais. O ne ir vėl jis čia, pasakiau mintyse. Ko jam vėl reikia? Priartėjus prie namu durų pamačiau kad durys nevisai uždarytos, staiga išgirdau balsus. Atpažinau jie buvo mamos ir tėvo ir jie kalbėjo apie mane, nutariau paklausyti.
- Kaip tu jai tai pasakysi?! - riktelėjo mama….

1 skyrius : Netikėtas vizitas

-Ką? - sušukau ir pribėgusi prie lango, stebėjau kaip artėja mašina tamsintais stiklais. -Tai neįmanoma! Tai visiškai impossible! - šaukiau.
-Nusiramink, jis tik nori su tavimi pasikalbėti, - ramiai kalbėjo mano mama. - Jis tik nori pakalbėti apie tavo mokymasį ir apie kažkokia internatine mokykla, sakė ji labai gera, - ji toliau ramiai kalbėjo, o aš niekaip negalėjau suvokti, kodėl jis čia atvažiuoja juk aš jam aiškiai pasakiau, kad nenoriu jo matyti savo akyse. Kritau į lova veidu ir griebiausi už galvos.
-Aš su juo nekalbėsiu! - dar karta pasakiau.
-Bent karta neapsimesk mažu vaiku ir kaip suaugusi pasikalbėk su juo kaip suaugusi! - mama jau susinervinusi pradėjo šaukti ant manęs, kai pasigirdo skambutis į duris ir ji pagaliau ėjo iš mano kambario, bet eidama pro mano kambario duris atsisuko ir ši kartą jau ramiai pasakė: -Kelkis apsirenk normaliai ir kad būtum apačioj po penkių minučių.
Jai išėjus iš kambario aš staigiai pašokau iš lovos ir užtrenkiau duris. Atsistojusi ties veidrodžiu pradėjau galvoti. Ko tas keistuolis vėl iš manęs nori, su juo kažkas negerai ir aš tikrai nenoriu su juo turėti nieko bendro. Nužvelgiau save veidrodyje, tamsus rudi garbanoti plaukai, buvo paleisti kaip visados ir jau beveik siekė alkūnes, pilka berankovė bliuskutė ir juodi šortukai buvo kaip tik tokiam orui. Buvo juk vasaros pradžia ir buvo tikrai karšta, tai ši apranga puikiai tiko. Nusprendžiau, kad visai man nereikia persirengti. Pažvelgiau į savo akis, jos buvo išdažytos juodu pieštuku kaip visada ryškiai, nes tai paryškindavo mano keistai gelsvas akis. Niekaip nesupratau kaip akys gali būti tokios gintarinės spalvos, man jos patiko, bet tai buvo velniškai keista.
Pagaliau nusprendžiau nusileisti į pirmą aukšta pas savo „mylima tėtuką”. Leisdama laiptais girdėjau kaip jis kalba su mama, kaip visada padlaižiauja, pamaniau. Atėjau į svetainę ir abudu jie sužiuro į mane. Išsidrėbiau ant fotelio ir paklausiau:
-Ko jūs taip žiūrit, tarsi vaiduoklį pamatę?
-Kaip tu kalbi? - užriko mama.
-Nusiramink, Karmen, ji juk nieko blogo nepasakė, - bandė nuramint tėvas mama.
-Tu manai, kad čia nieko blogo? Juk ji pastoviai ginčijasi ir atsikalbinėja, jos vos neišmetė iš mokyklos! - mama vėl suriko.
-Blah blah blah, aš juk sakiau kad nekalta dėl to, kad jis susilaužė ranką. - atkirtau.
-Džiulija, raminkis!
-Aš juk prašiau nevadinti manęs Džiulija, aš Džiul! - užrėkiau.
-Nusiraminkit abi, - surėkė tėvas. - Kažkoks beprotnamis čia, aš juk atvažiavau ne pyktis, o pasiūlyti Džiul mokytis internatinėje mokykloje.
-O tu jau mane sudominai, bet nereikės čia tūnoti. Pasakok toliau. - paliepiau.
-Na tas internatas įsikūręs už Londono, netoli Hatfieldo, tai miela internatinė mokykla, namo galėsi grįžti per visas atostogas jei tik norėsi be to šalia bus Hatfieldas, - jis padavė man ir mamai skrajutes ir tęsė toliau, - Šis internatas gana senas jame mokosi daug elito, o kadangi direktorių aš pažįstu, jis prižadėjo įtaisyti ir tave ten jei tik norėsi. Internatas labai sutvarko mokiniu elgesį todėl tu jei net jei nenorėsi vis tiek tave įtaisysiu.
-Aš galvojau, kad turiu pasirinkimo teisia mokytis ten ar ne, bet pasirodo kad neturiu, vienaip ar kitaip ten teks mokytis, kaip supratau iš konteksto. - garsia nusijuokiau, nors man visai linksma nebuvo.
-Jie kreivai į mane pažiūrėjo ir tėvas toliau tęsė savo pasakojimą, tarsi net nebuvo girdėjęs ką aš pasakiau:
-Internatas labai prabangus, kiekvienam kambary yra po vonia, visi gyvena po du, išskyrus pačius geriausius. Už ta internatą visi moka labai daug…
-Tai kaip aš ten pakliūsiu juk mes ne tokie turtingi? - staiga jį nutraukiau.
-Nepertraukinėk manęs! Bet tu lankysi ja nemokamai, nes mokykla per metus gali priimti vieną mokinį nemokamai.
-Vau kokia laimė, - pasišaipiau. - Aš pasistengsiu, kad mene iš ten iš mestu! - ką jie mano, kad man reikia kažkokios labdaros, eina jie velniop. Jau stojausi norėdama išeit, bet tėvas vėl pradėjo kalbėt.
-Niekas iš ten dar nebuvo išmestas, tu irgi būsi ne išimtis, jie staigiai sutvarko tokius neklaužadas kaip tu!
-Bullshit!
-Raminkis, Džiul! - pasakė mama.
Atsistojau ir jau ėjau kai sugalvojau paklausti dar vieno klausimo, atsisukau:
-Kada ten vyksiu?
-Rugpjūtčio 31 dieną.
-Liuks tai dar galėsiu čia pasitrinti, - pasakiau ir nuėjau į savo kambarį užtrenkusi duris atsisėdau ant palangės, kadangi buvo vakaras saulė jau nebešvietė į mano langą, taigi pagaliau gavau proga ramiai viską apgalvoti.

Nice to meet you, finally!

Sveiki,
Taigi pagaliau įgyvendinu savo svajonę ir susikuriu savo blogą. Kuriame bus talpinama istorija apie paaugle vardu Džiulija. Ji maištinga, kaip priklauso visiems paaugliams, jai 16 metų, jos tėvai išsiskyrę. Taigi ši istorija bus skirta dideliems romantikams kaip ir aš. Čia persipins daugybė antgamtinių būtybių, prašau nepradėti manęs teisti už tai, kad aš dar viena pamišusi vampų gerbėja *think* nors nemeluosiu tikrai man jie patinka, bet čia bus visko, ne vien tik vampyrų. Tai va tiek dabar tiek, nes visai nežinau ką daugiau jums pasakyti *nusijuokiu isterišku juoku*.
Puff… negalvojau, kad taip sunku bus rašyti šita trumpa prisistatymą ;DD

Su didele meile, LeiLy. ;*

P.s. čia galite mane klausinėti kiek norit :
http://www.formspring.me/askLeiLy