1 skyrius : Netikėtas vizitas

-Ką? - sušukau ir pribėgusi prie lango, stebėjau kaip artėja mašina tamsintais stiklais. -Tai neįmanoma! Tai visiškai impossible! - šaukiau.
-Nusiramink, jis tik nori su tavimi pasikalbėti, - ramiai kalbėjo mano mama. - Jis tik nori pakalbėti apie tavo mokymasį ir apie kažkokia internatine mokykla, sakė ji labai gera, - ji toliau ramiai kalbėjo, o aš niekaip negalėjau suvokti, kodėl jis čia atvažiuoja juk aš jam aiškiai pasakiau, kad nenoriu jo matyti savo akyse. Kritau į lova veidu ir griebiausi už galvos.
-Aš su juo nekalbėsiu! - dar karta pasakiau.
-Bent karta neapsimesk mažu vaiku ir kaip suaugusi pasikalbėk su juo kaip suaugusi! - mama jau susinervinusi pradėjo šaukti ant manęs, kai pasigirdo skambutis į duris ir ji pagaliau ėjo iš mano kambario, bet eidama pro mano kambario duris atsisuko ir ši kartą jau ramiai pasakė: -Kelkis apsirenk normaliai ir kad būtum apačioj po penkių minučių.
Jai išėjus iš kambario aš staigiai pašokau iš lovos ir užtrenkiau duris. Atsistojusi ties veidrodžiu pradėjau galvoti. Ko tas keistuolis vėl iš manęs nori, su juo kažkas negerai ir aš tikrai nenoriu su juo turėti nieko bendro. Nužvelgiau save veidrodyje, tamsus rudi garbanoti plaukai, buvo paleisti kaip visados ir jau beveik siekė alkūnes, pilka berankovė bliuskutė ir juodi šortukai buvo kaip tik tokiam orui. Buvo juk vasaros pradžia ir buvo tikrai karšta, tai ši apranga puikiai tiko. Nusprendžiau, kad visai man nereikia persirengti. Pažvelgiau į savo akis, jos buvo išdažytos juodu pieštuku kaip visada ryškiai, nes tai paryškindavo mano keistai gelsvas akis. Niekaip nesupratau kaip akys gali būti tokios gintarinės spalvos, man jos patiko, bet tai buvo velniškai keista.
Pagaliau nusprendžiau nusileisti į pirmą aukšta pas savo „mylima tėtuką”. Leisdama laiptais girdėjau kaip jis kalba su mama, kaip visada padlaižiauja, pamaniau. Atėjau į svetainę ir abudu jie sužiuro į mane. Išsidrėbiau ant fotelio ir paklausiau:
-Ko jūs taip žiūrit, tarsi vaiduoklį pamatę?
-Kaip tu kalbi? - užriko mama.
-Nusiramink, Karmen, ji juk nieko blogo nepasakė, - bandė nuramint tėvas mama.
-Tu manai, kad čia nieko blogo? Juk ji pastoviai ginčijasi ir atsikalbinėja, jos vos neišmetė iš mokyklos! - mama vėl suriko.
-Blah blah blah, aš juk sakiau kad nekalta dėl to, kad jis susilaužė ranką. - atkirtau.
-Džiulija, raminkis!
-Aš juk prašiau nevadinti manęs Džiulija, aš Džiul! - užrėkiau.
-Nusiraminkit abi, - surėkė tėvas. - Kažkoks beprotnamis čia, aš juk atvažiavau ne pyktis, o pasiūlyti Džiul mokytis internatinėje mokykloje.
-O tu jau mane sudominai, bet nereikės čia tūnoti. Pasakok toliau. - paliepiau.
-Na tas internatas įsikūręs už Londono, netoli Hatfieldo, tai miela internatinė mokykla, namo galėsi grįžti per visas atostogas jei tik norėsi be to šalia bus Hatfieldas, - jis padavė man ir mamai skrajutes ir tęsė toliau, - Šis internatas gana senas jame mokosi daug elito, o kadangi direktorių aš pažįstu, jis prižadėjo įtaisyti ir tave ten jei tik norėsi. Internatas labai sutvarko mokiniu elgesį todėl tu jei net jei nenorėsi vis tiek tave įtaisysiu.
-Aš galvojau, kad turiu pasirinkimo teisia mokytis ten ar ne, bet pasirodo kad neturiu, vienaip ar kitaip ten teks mokytis, kaip supratau iš konteksto. - garsia nusijuokiau, nors man visai linksma nebuvo.
-Jie kreivai į mane pažiūrėjo ir tėvas toliau tęsė savo pasakojimą, tarsi net nebuvo girdėjęs ką aš pasakiau:
-Internatas labai prabangus, kiekvienam kambary yra po vonia, visi gyvena po du, išskyrus pačius geriausius. Už ta internatą visi moka labai daug…
-Tai kaip aš ten pakliūsiu juk mes ne tokie turtingi? - staiga jį nutraukiau.
-Nepertraukinėk manęs! Bet tu lankysi ja nemokamai, nes mokykla per metus gali priimti vieną mokinį nemokamai.
-Vau kokia laimė, - pasišaipiau. - Aš pasistengsiu, kad mene iš ten iš mestu! - ką jie mano, kad man reikia kažkokios labdaros, eina jie velniop. Jau stojausi norėdama išeit, bet tėvas vėl pradėjo kalbėt.
-Niekas iš ten dar nebuvo išmestas, tu irgi būsi ne išimtis, jie staigiai sutvarko tokius neklaužadas kaip tu!
-Bullshit!
-Raminkis, Džiul! - pasakė mama.
Atsistojau ir jau ėjau kai sugalvojau paklausti dar vieno klausimo, atsisukau:
-Kada ten vyksiu?
-Rugpjūtčio 31 dieną.
-Liuks tai dar galėsiu čia pasitrinti, - pasakiau ir nuėjau į savo kambarį užtrenkusi duris atsisėdau ant palangės, kadangi buvo vakaras saulė jau nebešvietė į mano langą, taigi pagaliau gavau proga ramiai viską apgalvoti.